Kūrybiškumas, kaip terminas jau senai išėjo iš meno ribų ir pastaruosius kelis dešimtmečius dažnai siejamas su asmeninio efektyvumo užtikrinimu bei vykdomų veiklų kokybe.
Vis dėlto įdomu savęs ir kitų paklausti, kodėl tas kūrybiškumas toks svarbus, kad jį reikėjo iškelti netgi į Europinio lygio prioritetus, kai šalia egzistuoja tiek daug svarbių problemų. Mūsų atsakymas būtų – į kūrybiškumą atkreipti dėmesį reikėjo tam, kad kūrybiški žmonės su tomis problemomis pradėtų dirbti kitaip, ieškotų alternatyvių sprendimo būdų; kad keistųsi mąstysena; kad atviriau suvoktume save ir aplinką; išdrįstume iššokti iš rėmų.
Mokymai su jaunimu dirbantiems žmonėms vyko todėl, kad programa ES „Veiklus jaunimas“ yra ko gero didžiausia darbo su jaunimu ir jaunimo neformaliojo ugdymo rėmėja Lietuvoje. Tai programa, kuri remia ir skatina naujoviškų ir originalių jaunimo vietinių ir tarptautinių projektų atsiradimą. O su jaunimu nuobodžiai ir vis taip pat ilgai nepadirbsi. Todėl ir norėjosi kūrybiškumą žmonėse pažadinti. O jis glūdi kiekviename iš mūsų – tik pas vienus dažniau išsprūstantis, o pas kitus, paslėptas arba numalšintas dar vaikystėje, kuomet aplinkiniai pamokė kaip mąstyti yra gerai, o kaip - neteisingai.
Kūrybiškumas – tai ir mąstymo būdas. O mąstymas yra kelių tipų: konvergentinis ir divergentinis, dar kitaip vadinamas vertikalusis/loginis ar horizontalusis/paralelinis.
Pasak kūrybiškumą ir žmonių mąstymą tyrinėjančio prof. E. de Bono, jau daugiau nei 2000 metų mūsų mąstymo būdą įtakoja trijų graikų šutvė: Aristotelis, Sokratas ir Platonas, kurie įdiegė loginio mąstymo sistemą, besiremiančia argumentavimu, kuriuo įrodoma vienintelė tiesa. Argumentavimas yra pagrindinis įrankis mokykloje, universitetuose, debatuose, politikoje, teismuose ir t.t. Tik nuo XX amžiaus pradžios daugiau dėmesio buvo pradėta skirti mąstymui, kuris priveda ne prie vieno teisingiausio sprendimo, o suteikia daugybę įvairių variantų, galimybių pasižiūrėti į daiktus ar problemas iš kitų perspektyvų. Svarbu paminėti, kad abiejų tipų mąstymai yra reikalingi: divergentinis mąstymas padeda matyti įvairias perspektyvas ir atlikti kūrybinį šuolį nuo problemos ar daikto į įvairias asociacijas ir kūrybinius sprendimus, o konvergentinis mąstymas vėl įjungia logiką ir padeda atsirinkti variantus, kurie yra realistiški, įgyvendinami, įmanomi. Taip ir šuoliuoja žmogus per gyvenimą.
Kūrybiškumas - tai visa kompetencija, kuriai reikia ir žinių, ir įgūdžių, ir nuostatų. Kaip pagrindinius kūrybiškumo komponentus, išskirtume šiuos:
- - Divergentinis mąstymas: jautrumas problemai, sklandumas, lankstumas, originalumas, detalumas;
- Bendros žinios: atviras (platus) suvokimas, konvergentinis (loginis) mąstymas, analizė, atmintis;
- Tolerancija neapibrėžtumui (dviprasmybei): nebijojimas rizikuoti, nekonformizmas, atvirumas patirčiai, adaptacija ir atsparumas, humoras;
- Motyvacija: žinių troškimas, smalsumas, naujumo poreikis, žaismingumas, saviraiška, bendravimas, atsidavimas/pareiga, poreikis kontroliuoti, priemonių naudojimas. Motyvacija vidinė, o ne išorinė (kad kas pagirtų ar užskaitytų);
- Sugebėjimas atlikti užduotį: atkaklumas (ištvermingumas), dėmesio koncentracija, objekto (produkto) sukūrimas, atsidavimas, relaksacija;
- Suvaldytas spontaniškumas;
- Nepriklausomumas. Kitaip tariant – pats esi savo paties šeimininkas ir pavaldinys. Du viename, o jeigu giliau pasižiūri - apribota begalybė.
Vienos kursų dalyvės laiško ištrauka: Visos mokymų dienos turėjo atskirus pavadinimus. Pirmoji buvo „ĮSIVAŽIAVIMO“ diena, po to sekė „ JAUSMO“, „PROTO“, „LABORATORINĖ“ dienos, o paskutinė buvo pavadinta „IŠSIVAŽIAVIMO Į ATEITĮ“ diena. Pagal pateikta dienotvarkę buvo sunku suprasti, ką reikės daryti“...
Mes siekėme: kad dalyviai patirtų neapibrėžtumą. Nes neapibrėžtos, nežinomos ar iki galo neaiškios situacijos kelia tam tikrą vidinę įtampą bei skatina žmogų ieškoti sprendimų. Neapibrėžtume kiekvienas iš mūsų ieškome atspirties taško, kuris ne visada ten yra. Tuomet tenka nebūtį toleruoti, priimti ją, kaip duotybę tam tikrose situacijose, o tai labai svarbi nuostata, kai kalbame apie kūrybiškumą. Buvimas neapibrėžtume skatina žmogų ieškoti, kurti atspirties taškus, ieškoti išeičių iš problemų, kurių ankščiau žmogus nepatyrė.
Taip pat siekėme, kad dalyviai sustotų nuo bėgimo. Bėgantis žmogus retai apsižvalgo aplink ir nemato daug svarbių dalykų, neįstengia žvelgti giliau į dalykų esmę, nes tam „nėra laiko“. Sustojimas, atsipalaidavimas ir meditacija padeda geriau suvokti save, aštriau matyti aplinką, o tai padeda kūrybiškų idėjų generavimui ar alternatyvių sprendimų paieškai.
Siekėme, kad žmonės sujautrintų savo jutimus. Psichologas J. Shrank'as svariai prisidėjęs prie kūrybiškumo ugdymo teorijų remiasi tuo, kad nūdienoje žmonių švietimas paremtas informacijos atkartojimu, išmokimu, bet ne savarankišku suvokimu. Dėl pačių įvairiausių priežasčių žmogus ilgainiui praranda gebėjimą „užčiuopti” realybę, nes jo pojūčiai regresuoja. Todėl autorius pasiūlė kūrybiškumo vystymo programą per pojūčių (regėjimas, lytėjimas, klausymas, uoslė, skonis) suaštrinimą, nes jie fiksuoja realybės įspūdžius ir padeda suvokti kas vyksta. Tam labai padeda užduotys, kurios turi sąlygas, apribojančias tam tikrų jutimų naudojimą. Išjungus regėjimą (t.y. darant užduotis užsimerkus), atsiveria naujas garsų ir kvapų pasaulis. „Išjungus“ kalbėjimą, kuris dažnai nukreipia dėmesį nuo aplinkos ir savęs pajautimo, žmogus žymiai intensyviau klausosi kitų, stebi kitų veiksmus, ir stebi save, savo mintis ar širdies plakimą. Iš kitos pusės J. Shrank‘as siūlo keisti kasdienio gyvenimo monotoniją (įpročius), - nustebink save! Daryk tai, ko nesi daręs! Pavyzdžiui – išeik į teatrą išvirkščiu švarku, ar atsistok parduotuvėje į ilgiausią eilę ir išlik ramus, nesusišukuok, kartą savaitėje miegok ne įprastoj miego vietoj ir t.t. Žodžiu, kalbant patyriminio mokymosi terminais – provokuok savo komforto zoną ir žaisk su ja, eik į iššūkį ir būk jame taip, kaip būnasi. Na žinoma, svarbu paminėti, kad remiantis šia svarbia teorija, o ji svarbi, nes iš jos mes duoną valgome (mintyje turime Deivido Kolbo mokymosi iš patyrimo ratus), kad labai svarbu yra reflektuoti t.y. aptarti. Tada net ir nesvarbūs dalykai susvarbėja. Gyventi tampa gal ir nepaprasčiau ir nelengviau, bet (patirtis kužda) – pilniau.
Taigi, pristabdom, praplečiam akis, ausis, širdis, atsipalaiduojam, pasiruošiam būti nustebintiems... dabar jau esam pasiruošę kūrybiškumui. Beje, šie dalykai padeda ne tik kūrybiškumui. Jie be galo svarbūs ir kokybiškam darbui su jaunimu ir kitais žmonėmis bei pačiam ugdymo procesui. Visur, kur svarbu išlaikyti kokybišką santykį, ieškoti naujų veiklos būdų ar alternatyvių problemų sprendimo variantų, „neužsiciklinti“,- kaip sako jaunimas ir neformalaus ugdymo srityje dirbantys laisvieji mokytojai.
Atraskim vaiką savyje – sakė vienas aktorius. „Geriau valandą pabūti vaiku, nei visą gyvenimą suvaikėjusiu...“.
Mokymų metu „obelį purtėme“ pasitelkdami įvairias technikas: objektų ar procesų išskaidymas, tobulinimas ir pritaikymas; minčių lietus (ang. brainstorm) su įvairiomis variacijomis; bisociacijos; šešios mąstančios kepurės; apvertimas aukštyn kojom ir tai suteikė naujų impulsų. Džiaugiamės, kad dažnai skambantis klausimas „kaip įtraukti jaunimą į veiklą“ mokymų metu įgavo kitą dimensiją :“ką mums reikia daryti, kad jaunimas, gink Dieve, neateitų...“; arba „ką daryti, kad veiklos būtų kuo neįdomesnės“.... . Yra apie ką pagalvoti.
Artūras Malinauskas ir Laimonas Ragauskas, 2009
po mokymo kursų „Kūrybiškumo įgūdžių skatinimas dirbant su jaunimu“
