Aš – viena iš dešimties laimingųjų, kuriems pasisekė pakliūti į jaunimo mainus „Visi kaip vienas“. Tokia laimė nusišypsojo dar devyniems lietuviams, kuriuos jau drąsiai galiu vadinti savo draugais. Visi neseniai grįžome iš pirmosios mainų kelionės, Islandijos, kur susipažinome su dar trisdešimčia mainų dalyvių iš Italijos, Islandijos ir Turkijos. Apie tai jums ir ruošiuosi papasakoti.

Iš pirmosios mainų kelionės grįžome visai neseniai, taigi įspūdžiai dar švieži. Į Islandiją išskridome 2010 m . sausio 23 d. Pirmiausia oro uoste susitikome su lietuvių komanda ir tada kartu leidomės į kelią. Skridome su persėdimu Kopenhagoje, o po keleto valandų pasiekėme Islandiją. Pirmasis įspūdis išlipus iš lėktuvo buvo nekoks: tądien lijo, buvo vėjuota, taip vėjuota, kad lagaminus į šalį pūtė. Tuomet iškilo klausimas „Kur visi medžiai prapuolė?“, o juk Islandijoje jokių medžių ir neturi būti. Gana greitai pasiekėme naujuosius namus Reikjavike. Ten mus, lietuvius ir turkus, sutiko džiūgaujantys islandai. Išsipakavome daiktus, pailsėjome ir likusį laiką skyrėme susipažinau.

Kitą rytą prabudome žvalūs, pailsėję ir gerai nusiteikę, tačiau pastebėjome gan keistą dalyką, nors jau turėjo aušti, Reikjavikas tebeskendėjo tamsoje (štai ką reiškia poliarinė naktis). Vėliau papusryčiavome ir tęsėme susipažinimo procesą. Svarbiausia buvo išmokti visus keturiasdešimt dalyvių vardų,. Kadangi buvo sekmadienis, turėjome galimybę dalyvauti liuteronų pamaldose. Stebėjomės tuo, kad pamaldas vedė moterys, pastorės. Po to diskutavome religijų tema, daugiau sužinojome apie tai, kuo panašūs ir kuo skiriasi mūsų tikėjimai. Likusį laiką turiningai leidome drauge, kadangi atvyko Londone užtrukę italai.

Kita diena buvo viena įdomiausių. Rytą linksmai praleidome baseine, kuris stipriai skiriasi nuo kitų, nes yra įrengtas po atviru dangumi. Plaukiojome karštame vandenyje, kai lauke buvo gan vėsu. Po baseino sekė orientacinės varžybos Reikjavike. Sostinėje vaikščiojome grupėmis, kuriose buvo visų šalių atstovų (grupės keisdavosi, kad bendrautume su visais dalyviais). Manau, šios orientacinės varžybos – tikrai puikus vadovų sumanymas. Jų metu pamatėme visą, žiemos metu kiek pilką, Reikjaviką. Į namus grįžome po 3-4 valandų, bet čia diena nesibaigė. Po visko vyko nacionalinis vakaras, kurio metu prisistatėme visi: lietuviai, italai, turkai ir islandai. Šokome tautinius šokius, dainavome, net ragavome kitų šalių tradicinį maistą. Egzotiškiausi pasirodė islandų tradiciniai patiekalai: avies galva ir avino sėklidės, tačiau didesnio susidomėjimo sulaukė lietuviški saldumynai. Viskam pasibaigus šokome, linksminomės, o kitą dieną lankėmės jaukioje islandų mokykloje (joje mokiniai vaikšto be batų), sporto centre, turėjome laisvo laiko pasivaikščioti po Reikjaviką. Mano nuomone, svarbiausia tos dienos dalis – vakarienė islandų šeimose (dauguma mūsų ragavo skanią islandišką žuvį). Grįžę namo ilgai dalinomės įspūdžiais, sunku apsakyti, koks tai buvo įsimintinas vakaras.

Išaušo ketvirtasis rytas kartu. Pastebėjome, kaip greitai bėga laikas... Papusryčiavę išvykome į žuvies fabriką. Ten išklausėme trumpą paskaitėlę. Po to – į lavos laukus. Regėjome neįtikėtinus vaizdus. Pabuvę lavos laukuose, keliavome į elektrinę, išklausėme kur ir kaip islandai panaudoja gamtos išteklius, kodėl pigiai gamina elektrą. Ir galiausiai važiavome į Mėlynąją lagūną. Tai nėra natūralus reiškinys, Mėlynąją lagūną sudaro jėgainės panaudotas vanduo. Iki šiol netikiu, kad ten plaukiojome. Mėlynoji lagūna – dalykas, kurį prisiminsime kaip rojų žemėje. Dienai baigiantis grįžome į namus. Kaip kiekvieną vakarą, leidome laiką kartu.

Sekančią dieną išvažiavome į kalnuose esančią vasaros stovyklą, kur sportavome, net surengėme futbolo čempionatą. Jo metu visi palaikė savo komandas. Lietuviai užėmė antrąją vietą (visgi italų, kurie tiesiog „suaugę“ su kamuoliu, nepralenkėme). Taip ir atėjo paskutinė diena... Iš ryto regėjome, kaip iš už kalnų teka vėlyva islandiška saulė. Išvykę iš vasaros stovyklos, keliavome į kalnus. Grožėjomės įspūdinga Islandijos gamta, pamatėme išskirtinį reiškinį Islandijoje – geizerius. Vėliau grįžome į Reikjaviką, ruošėmės kelionei namo. Paskutinis vakaras prabėgo greičiausiai. Ryte buvo sunku išsiskirti...

Šią kelionę prisiminsime visada, ne vien dėl įspūdingos šalies, bet ir dėl naujų trisdešimties draugų. Ten būdami džiaugėmės, kad net neturėjome laiko nuobodžiauti, viskas buvo puikiai suorganizuota. Kiekvieną dieną leidome kartu, dalyvavome įdomiose užduotyse, vyko diskusijos, smagūs žaidimai, kurie tik dar labiau mus suartino. Įsitikinome, kad, nors mūsų religijos ir skiriasi, esame skirtingų tautybių ir su kitokių papročių, tai nieko nereiškia. Nors kartu praleidome tik septynias dienas, stipriai prisirišome vieni prie kitų. Jau skaičiuojame dienas iki kito mūsų susitikimo Italijoje. Supratome, kodėl tokie projektai šitaip reikalingi jaunimui.


Dalyvė Martyna Zelevaitė