34 kėdės, stovinčios ratu kambaryje ir 33 žmonės, sėdintys tame rate. Tai vaizdas, kurį išvydau įžengusi į kambarį. „Join us“(liet. „Prisijunk prie mūsų“) – išgirdau malonų balsą. Užėmiau 34 kėdę ir su smalsumu laukiau, kas bus toliau. Štai taip ir prasidėjo septynias dienas trukusi kelionė į teatro, šokio ir muzikos pasaulį. „Vaidink, kad išsilaisvintum!/ Play to get it out!“ - skelbė jaunimo mainų projekto, organizuoto „BG“ pasivadinusios neformalios jaunimo grupės, pavadinimas. Galiu drąsiai teigti: vaidinau, išsilaisvinau ir patobulėjau.

Kas? Kur? Ir kodėl? - į šiuos klausimus bandė atsakyti Rumunijos, Lietuvos, Vengrijos, Olandijos, Slovakijos ir Latvijos jaunimas, mokydamasis improvizacijos meno paslapčių. Tai buvo viena pirmųjų teatro meno pamokų, kurią išmokau „nešdama įsivaizduojamą lovą su savo tariamu vyru“. Pasirodo, vaidinau neblogai, nes naujieji draugai atspėjo situaciją neištardami nė žodžio.

Kitos dienos buvo vis labiau skatinančios kūrybiškumą. Salsos, piešimo ir emocijų išraiškos dirbtuvės patobulino ne tik judesius, bet ir padėjo geriau pažinti dalyvius iš kitų šalių. Didžiausią įspūdį man paliko šešėlių teatro technika, nes ji pareikalavo darnaus komandinio darbo ir tikslumo.

Bendravimas ir bendradarbiavimas buvo šių mainų palydovai, o darbas tarpkultūrinėjė erdvėje padėjo atrasti naujų savybių savyje. Sužinojau, jog turiu gebėjimą struktūriškai išreikšti mintis ir idėjas. Tai ypač pravertė ruošiantis finaliniam projekto pasirodymui Trakų Kultūros rūmuose, kuriuose visa komanda viešai vaidino Trakų miesto gyventojų gyvenimo istorijas. Aišku mus labai palaikė mainų organizatoriai, o pasiruošti vaidinimui padėjo ir profesionalūs aktoriai.

Tik nemanykite, kad dirbome be atokvėpio. Atradome laiko pasimėgauti ir žiemos malonumais: teko ir sniego mūšį pažaisti, ir nuo kalno į pusnį nusiridenti. Trakų pilį apžiūrėti irgi suspėjau. Taigi, viskas buvo tobulai subalansuota.

Šiuose jaunimo mainuose pažinau daug skirtingų, nuostabių žmonių. Atradau ne tik latvių ir lietuvių kalbų panašumus ar tai, jog Vengrijoje visų vaikinų vardai Gabor arba Zoltan (juokas juokais, bet tai - tikra tiesa!), bet ir Rumunijos žmonių atvirumą, taip pat - koks svarbus etniškumas slovakams, olandams - punktualumas ir, žinoma, patyriau lietuvių bendruomeniškumo jausmą.

Ne mažiau svarbi kultūrų pažinimo dalis buvo maistas. Čia didelį „vaidmenį“ atliko pusryčiai, nes kiekvieną rytą, nusileidus laiptais, pasitikdavo skirtingos šalies patiekalų aromatas. Prisipažinsiu - rumunišką „mamaligą“ (kukurūzų miltų košė) ragavau pirmą kartą ir...patiko! Pabandykite ir jūs.

Apibendrindama neeilinę savaitę galiu teigti, jog bendra veikla kartu su kitais 33 jaunais žmonėmis padėjo sukurti tai, ką dar ilgai prisiminsiu - laisvės ir saviraiškos pojūtį.


Evelina Revuckaitė,
Mainų projekto „Play to get it out!“ dalyvė