Dvi prancūzės, kurių viena svajoja tapti šokių mokytoja, kita – psichologe, mielai dirba su proto negalią turinčiais vaikais, jaunimu. Linksmos ir nuoširdžios merginos tiki, kad likimo nuskriaustiems gali padėti su jais bendraudamos, kartu kurdamos, juos įtraukdamos į įvairius projektus.

Savanore dirbti į Panevėžį atvykusi prancūzė ir vos prieš dvi savaites jos aplankyti atskridusi draugė prisipažįsta norinčios suteikti neįgaliam jaunimui kuo daugiau gerų emocijų ir pamatyti jų veide šypsenas. Merginos viliasi, kad savo bendravimu, energija įkvėps likimo nuskriaustuosius.
Nuo praėjusių metų Panevėžio jaunuolių dienos centre pagal Europos Sąjungos programos „Veiklus jaunimas“ Europos savanorių tarnybos projektą savanore dirba prancūzė Elis Dufour. Tuojau turėsianti krautis lagaminus užsienietė neslepia per viešnagę Lietuvoje patyrusi daug neapsakomų jausmų.

Psichologiją Prancūzijoje pradėjusi studijuoti 22-ejų metų mergina ryžosi eksperimentui ir susidėjusi daiktus rugsėjį atskrido į Lietuvą. Kaip ji pati sako, norėjo padirbėti su negalią turinčiais žmonėmis, kad geriau suvoktų, ar pasirinko teisingą kelią.

Prieš dvi savaites pasisvečiuoti pas E.Dufour atvyko jos draugė – šokių meno studentė Marlene Rougeyron. Žinodamos, kad šokis – viena iš būsenų, per kurią neįgalūs žmonės gali lengviau atsiverti, bendrauti, sugalvojo kartu parengti du šokius. Vieną – garsaus Prancūzijos kūrėjo Jacques Brel kūrinį apie meilę, aistrą, labai stiprius jausmus, ilgesį, kitą – kur kas linksmesnį, pagal afrikiečių ritmą, reikalaujantį daugiau judesio. Beje, negalią turintiesiems pastarasis labiau patinka.

Merginų teigimu, noriai pasinėrę į šokių pamokas, neįgalieji labai prisirišo prie savo mokytojų.
„Dirbti su šiuo jaunimu nėra sunku, jie klauso, ką sakome, noriai dirba, bando viską atlikti kuo geriau“, – „Sekundei“ pasakojo prancūzės. Nustebintos proto negalią turinčių žmonių imlumu, geranoriškumu, jos atskleidė esančios sužavėtos šių jaunuolių noru visur dalyvauti.

Mokosi iš turinčiųjų negalią
Ir vos prieš porą savaičių į Lietuvą atvykusi M.Rougeyron, ir jau beveik dešimt mėnesių Panevėžyje viešinti E.Dufour sako esančios labai prisirišusios prie neįgalių jaunuolių, todėl atsisveikinti joms bus nelengva.

„Šie vaikai labai malonūs, bendraujantys. Matosi, kad jie nori tobulėti, susirasti draugų, kad būtų kuo mažiau priklausomi nuo savo negalios, turėtų tokias pat galimybes kaip jų bendraamžiai. Mes padedam jiems pažinti kitą kultūrą, mokome juos, o kartu ir pačios iš jų mokomės neapsakomo nuoširdumo“, – kalbėjo Marlene.

Užsienietės tikina, kad aplinkiniai su jomis bendrauja labai maloniai.
„Labai gera atmosfera, visi žmonės geranoriški, padeda, jei ko nežinom, be to, čia labai graži aplinka“, – teigia savanorė. Su neįgaliais vaikais ji dirba ir mokykloje. Mergina prisipažįsta, kad nauja patirtimi nenusivylė. Ji tapo atsakingesnė, savarankiškesnė, daug sužinojo ne tik apie darbo su negalią turinčiais vaikais specifiką, bet ir apie lietuvių kultūrą.

Merginos tikina esančios sužavėtos miestu. Joms ypač patiko vienas gražiausių Panevėžio kampelių – Senvagė. Draugės pasakoja čia dažnai ateinančios pasigrožėti fontanu, pasigėrėti atsiveriančiu vaizdu.

Sužavėjo bažnyčios
Kaip ir dauguma kitataučių, užsienietės neslepia, kad nėra pratusios prie lietuvių tradicinio patiekalo – cepelinų. Pasak merginų, tai sunkiai virškinamas maistas, ir apskritai, anot pašnekovių, lietuviški patiekalai kur kas riebesnis nei joms įprasti. Nevalgo Prancūzijoje merginos ir juodos duonos.

„Žmonės tiek Prancūzijoje, tiek Lietuvoje labai malonūs, draugiški. Būtų sunku išskirti kokius nors būdingus bruožus, bet maistas tikrai skiriasi“, – juokiasi merginos. Jos prisipažįsta, kad liko nustebusios ir bažnyčių gausa.

„Pastebėjome, kad Lietuvoje labai daug bažnyčių“, – atvirai sako jos. Merginos įsitikinusios, kad tai byloja apie lietuvių kultūrą. Užsienietės susidarė nuomonę, kad lietuviai – labai religinga tauta. Jos pabrėžė, kad Prancūzijoje bažnyčių tiek nėra.

Prancūzės įgytas žinias mano panaudosiančios savo gimtajame krašte, taip pat ir asmeniniame gyvenime.

Klaidos nedaro
Besidominti žmonių santykiais, siekianti jiems padėti E.Dufour atskleidžia, kad būtent dėl to pasirinkusi psichologiją. Tiesa, tuo dalyku pradėjo žavėti ne itin seniai.

„Ilgai svarsčiau, kokią profesiją pasirinkti. Visada jaučiau, kad noriu būti mokytoja“, – sako pašnekovė. Vieną iš priežasčių, kodėl ji susidomėjo psichologija, Elis įvardija ir tai, kad dažnai lankydavosi pas dėdę, kuris buvo vieno iš panašių centrų, kuriame dabar ji dirba savanore, direktoriumi. Pasirinkusi rimtą specialybę, prancūzė jau dabar ryžtasi sakyti, kad nepadarė klaidos.

Nuolatos besišypsanti jos draugė šokėja teigia, kad nuo vaikystės buvo plastiška, mėgo judesį, todėl nedvejojo, ką rinktis. Vos atvažiavusi į Panevėžį mergina parodė neįgaliesiems šokius, kuriuos tobulina ir ruošia baigiamajam diplominiam darbui.

Draugės atvykusi aplankyti mergina jau pramoko kai kurių lietuviškų žodžių. Jei tik bus galimybė apsilankyti dar kartą Lietuvoje, draugės tikino jos nepraleisiančios. Simpatiškos prancūzės atskleidžia neturinčios širdies draugų.
„Taip jau yra, kad neradome tinkamo“, – juokiasi panelės.

Abipusė nauda
Pasak Jaunuolių dienos centro projektų koordinatorės Aistės Pagirienės, užsienio šalių savanoriai atvyksta jau septintus metus. Per tą laiką projekte dalyvavo jau per penkiolika jaunuolių.
„Nemaža dalis savanorių – vos dvylika klasių baigusieji. Nežinodami, kokiu keliu jie nori pasukti, jaunuoliai išvyksta į svečias šalis, kur gali pajusti, ką reiškia dirbti su vienais ar kitais žmonėmis“, – sakė koordinatorė. Kaip teigia centro atstovė, šis projektas labai naudingas ne tik dar pirmus žingsnius suaugusiųjų gyvenimo link žengiantiems jaunuoliams, bet ir patiems įstaigų darbuotojams.

„Tai puiki galimybė suvokti savo profesijos ypatingumą, ilgalaikio tarptautinio ir tarpkultūrinio bendradarbiavimo perspektyvą. Užmegzti ryšiai gali būti geru pagrindu tarptautiniams ateities projektams. Vyksta abipusis užsienio kalbų mokymasis. Savanoris pramoksta priimančios šalies kalbos, darbuotojai – tobulina anglų kalbos žinias“, – naudą aiškina A. Pagirienė.

Ji pasakoja, kad per dešimt mėnesių, kol vieši savanoriai, jų aplankyti atvyksta tėvai, kiti artimieji. Pasak pašnekovės, jie būna labai nustebę, kai pamato savo vaikus, tapusius atsakingais, savarankiškais.

„Tai puiki patirtis ne tik dėl to, kad savanoriai pramoksta kitos kalbos. Juk keičiasi žmogaus supratimas. Jie tampa atsakingesni, išmoksta pasirūpinti savimi“, – teigia projekto koordinatorė. Savanoriams už kelionę, gyvenimą, maistą moka iš projekto pinigų. Papildomoms reikmėms jie dar gauna apie 80 eurų.

Vaida Repovienė, „Sekundė"