English version

Savanorystės istorija. Tradicija – pakeliui į Lietuvą?

2015 m. kovo 06 d.

Jaunimo tarptautinio bendradarbiavimo agentūros ir Eurodesk Lietuva jaunoji „Žinau viską“ žurnalistė Simona Osipovaitė

45-erių metų Dalia Elena Abromavičienė yra Vilniaus Minties gimnazijos raštinės vedėja. Turėdama šeimą ir pastovų darbą, ji neįsisupa į kasdieninio gyvenimo karuselę – gyvena aktyviai ir didelę laisvalaikio dalį praleidžia savanoriaudama. „Savanoriška veikla mano gyvenime atsirado visai atsitiktinai. Apie galimybę savanoriauti maratone sužinojau 2010 m., ten užsiregistravome kartu su dukra. Maratono metu nugalėtojams kabinome medalius, rašėme padėkas. Gerų emocijų užtaisas paskatino toliau užsiimti savanoriška veikla: užsiregistravau į „U-18“ krepšinio čempionatą, buvau Ukrainos komandos atašė, o kitąmet – vėl maratonas, kalėdinis bėgimas, Dainų šventė“, –  vardina Dalia. Paklausus, kas paskatino savanoriauti, ji užsimena apie permainas šeimoje ir tuometinį norą pradėti naują veiklą, kuri prablaškytų ir suteiktų galimybę realizuoti savo idėjas, bendrauti su žmonėmis.

„Jei užmokėtų, gal ir savanoriaučiau“

Dalia užsimena, kad tarp savanorių vyrauja jaunimas. „Mano draugai, pasiūlius savanoriauti, neretai nustemba. „Kaip čia dabar pažiūrės tas jaunimas“, – pastaba, besikartojanti jų atsisakymuose. „Kai kurie teigia, kad jei užmokėtų, tuomet galbūt ir sutiktų aukoti dalį savo laisvo laiko, tačiau manau, kad ne viską reikia įvertinti materialine nauda. Man savanorystė sporto renginiuose – tai galimybė pabūti gryname ore, sutikti naujus žmones, pasisemti energijos. Be to, tai puiki proga nugalėti tingulį.“ Laiko trūkumas jai taip pat ne problema: „Jeigu tik yra noro, galimybė suderinti darbą ir savanorystę visuomet atsiras. Savanoris pasirenka sau tinkamas valandas, ateina pagelbėti tada, kada gali, niekas neliepia savanoriauti nuo ryto iki vakaro. Aš šiai veiklai dažniausiai skiriu šeštadienius ir sekmadienius.“ Nors Dalią dažnai supa jaunesni kolegos, ji tai įvardija kaip pliusą: „Iš jaunų žmonių gaunu energijos, pasisemiu jaunystės (juokiasi). O ir jaunimas gauna gyvenimiškos patirties patarimų – kartu leisdami laiką dalinamės istorijomis, keičiamės nuomonėmis. Esu savanorių ambasadorė, tad jaučiu pareigą dalytis sukauptomis žiniomis ir jausti, kad jauni žmonės taip pat džiaugiasi gavę patarimus, vertina mano patirtį.“

Savanoriai – ne visuomet tinkamai aprūpinami

Kaip vieną iš savanorystės minusų Dalia įvardija tai, jog savanoriais ne visuomet tinkamai pasirūpinama. „Kartais susidaro įspūdis, kad kai kurios organizacijos žvelgia į savanorį lyg į savaime suprantamą dalyką. O juk savanoriui, skiriančiam savo laiką neatlygintinai veiklai, jėgas ir gerą nuotaiką, reikėtų užtikrinti saugumą, suteikti maitinimą. Marškinėliai (ar kita apranga) – taip pat puiki idėja, ji išskiria savanorį iš renginio dalyvių, taip veikla tampa pripažįstama. Deja, dėl mažėjančio finansavimo ne visos sąlygos būna įvykdytos. Būtų puiku, jei savanorystę remtų verslininkai, parodydami gerą pavyzdį. Be to, norisi ir grįžtamojo ryšio, paskatinimo ar pagyrimo. Šįmet Vilniaus maratono metu sportininkams įteikiant padėkas buvau paminėta ir aš, kaip jau penktąjį kartą maratone dalyvaujanti savanorė. Tai buvo labai maloni akimirka.“

Paskatinti galima jau mokykloje

Paklausus, kaip būtų galima didinti savanorių skaičių, Dalia teigia: „Manau, kad propaguoti savanorystę galima pradėti jau mokykloje. Klasės auklėtojos galėtų netingėti ir pasidomėti savanorystės galimybėmis.  Juk taip galima sustiprinti ir klasės bendrystės ryšius, ir atlikti naudingą veiklą, ugdyti moksleivių pilietiškumą. Dirbantiesiems tokią informaciją galėtų suteikti  vadovas – juk svarbu gerinti kolegų tarpusavio santykius. Jei darbuotojai nedrįsta prisidėti prie organizacinės veiklos, galima ateiti palaikyti sportininkus, pasidžiaugti kitų pasiekimais arba išbandyti savo jėgas pačiam bėgant maratoną. Pripažįstu, kad ši mintis jau senokai kirba galvoje (juokiasi). Geras pavyzdys visuomet užkrečia. Aš parodžiau pavyzdį dukrai: ji sutiko kartu su manimi paaukoti kraujo ir po šios akcijos tarė: „Geras jausmas kažkam padėti.“ Išbandęs savanorystę, pabendravęs su kitais aktyviais žmonėmis, pradedi į tai žiūrėti visai kitomis akimis.“

Savanorystės tradicija – pakeliui į Lietuvą

Dalia netikėtai prisimena sovietmečiu vykusias talkas kolūkyje: „Tai juk taip pat buvo savotiška savanorystė – susirinkdavome, pavyzdžiui, padėti su bulviakasio darbais. Tiesa, visa tai nebuvo paremta savanorišku principu – nevykę į talką nebūtumėme gavę teigiamo įvertinimo mokykloje (juokiasi).“ Tad galbūt iš tų laikų išlikęs privalomosios talkos įvaizdis neigiamai veikia ir savanorystės sąvoką šiais laikais? „Savanorystės tradicijos Lietuvoje mes lyg ir neturime. Trūksta informacijos, kur galima savanoriauti, mažai diskutuojama apie savanorystės naudą. Tradicija ateina pamažu, remiantis gerąja praktika iš užsienio, kur tokia veikla turi gilias šaknis įvairiose bendruomenėse. Norėtųsi, kad savanoriškos veiklos gyslelė ir noras padėti atsirastų visų žmonių mintyse. Kad ir stotelėje sėdinti moteris (pokalbis vyksta netoli autobusų stotelės, Dalia atkreipia dėmesį į vyresnio amžiaus moterį) galėtų pasakyti: „aš taip pat savanoriauju“. Mes, lietuviai, esame gana šalti, uždari žmonės, retkarčiais linkę patingėti, tad dar prireiks laiko, kol daugiau įvairaus amžiaus žmonių įsitrauks į savanorystę.“