English version

Patys įstabiausi nuotykiai nutinka neformaliojo ugdymo metu

2015 m. gegužės 13 d.

Teksto ir nuotraukos autorė – Jaunimo tarptautinio bendradarbiavimo agentūros ir Eurodesk Lietuva jaunoji „Žinau viską“ žurnalistė Simona Osipovaitė

Netikėtai atkeliavus laiškui iš Švedijos, veidą nušvietė šypsena, nes gavau „Youthpass“ iš tarptautinių mokymo kursų „The Power of Non-Formal Education“. Tad dalinuosi įspūdžiais apie patyrimus, nutikimus ir išmokimus, kurių šie mokymų kursai tikrai nepašykštėjo.

Studijuojant filologiją ir nagrinėjant kūrinius, pirmiausia esame mokomi atkreipti dėmesį į pavadinimą. Tad norėčiau tai pritaikyti ir čia: „The Power of Non-Formal Education“. Ar išties susimąstome, koks galingas yra neformalusis ugdymas? Prisimenu save, kai po jaunimo mainų, kuriuose 2011 m. dalyvavau pirmąjį kartą, ruošiausi jų pristatymui savo jaunimo organizacijos renginyje, ir apėmus nesuvaldomam stresui pabėgau iš pristatymo dar jam nė neprasidėjus. Tokia didžiulė tuomet buvo mane valdžiusi viešosios kalbos baimė. Šiandien aš mielai rengiu įvairias prezentacijas universitete, dalyvauju debatuose su draugais ir tai tik viena iš asmeninių pergalių, kurių neformaliojo ugdymo kelyje pasiekiau daugybę. Tačiau šįsyk ne tik apie savo asmenybės kitimus, tačiau  ir apie tai, kaip neformalusis ugdymas išties pakeičia tavo požiūrį į viską, ką matai aplink.

Prieš išvykdama į Švediją dalyvavau ne vienuose mokymo kursuose ir jaunimo projektuose, tačiau trūko įsivardinimo, ką man suteikia tokios veiklos. Kaskart grįždavau su įkvėpimu, naujomis žiniomis ir bendraminčių iš visos Europos kontaktais, tačiau visa tai greit prarasdavo savo „šviežumą“ ir jau netrukus vėl pasiduodavau rutinos mokykla–namai ritmui. Nesuradau veiklos, kur galėčiau realizuoti idėjas, nes nesijaučiau galinti organizuoti jaunimo projektus pati. Tuomet atrodė, jog viską reiktų atlikti vienai, o tam trūko kompetencijų ir stigo pasitikėjimo savimi. Ilgainiui supratau, kad komandinis darbas yra stiprus jaunimo veiklų variklis. Tai nėra tik žodyno sąvoka, o realus žmonių bendradarbiavimas, galintis nuversti kalnus. Pradėsiu su pavyzdžiu, kuris įkvėpė mane ir parodė, kad netgi vieno žmogaus iniciatyva gali būti galinga.

Istorija pasidalino mokymo kursų vadovas Denis iš Prancūzijos. Jis sakė pastebėjęs, kad kaimynai, gyvenantys viename daugiabučiame name, visiškai nebendrauja tarpusavyje. Pasitelkęs savo hobį – gaminimą  –  nusprendė pasistatyti nedidelę dujinę viryklę automobilių stovėjimo aikštelėje ir priešais namą ėmė kepti blynus! Pasivaikščioti išėję kaimynai susidomėjo ir ėmė klausti skanėsto kainos, tačiau Denis pasiūlė jiems išbandyti virėjo vietą patiems. Taip vienas iš susigundžiusiųjų buvo užkluptas kitos kaimynės ir jai pasiteiravus apie kainą puolė perpasakoti „išbandyk pats“ koncepciją (ar atpažįsti neformaliojo ugdymo metodą?). Vėliau besikalbantieji išsiaiškino, kad jau 5 metus gyvena tame pačiame name, tačiau nė sykio nėra pasisveikinę. Po šios pažinties jau tą patį vakarą buvo suorganizuota bendra vakarienė.

Tokį pavyzdį Denis pateikė paklaustas, kaip galėčiau pasidalinti patirtimi, jei nesijaučiu pakankamai kompetentinga organizuoti jaunimo projektą. Pasidalinęs, kaip kasdienį hobį galima paversti į neformaliojo ugdymo praktiką, jis atskleidė man kitokį matymo būdą, galvojant apie jaunimo projektus – svarbus ne metodas, kurį panaudosi, tačiau refleksija ir principo pritaikomumas realybėje.

Analizuodama savo patirties dalinimosi metodus, supratau dariusi ir kitą klaidą – pasakodama savo įspūdžius bendraklasiams, šeimai ar draugams iš jaunimo klubo visuomet tarsi padalindavau savo pasakojimą į tai, kas „suprantama“ dalyvaujantiems neformaliojo ugdymo veikloje (kalbu apie sąvokų žargoną, metodų pavadinimus)  ir „visiems kitiems“. Dabar suprantu, kad įvardinusi kažką kaip „patyriminį ratą“ pamatysiu nuostabos išraišką mamos veide, tačiau tą pačią idėją perteikdama kitu būdu, galbūt pirmiausia parodžiusi kokią smagią veiklą ir pasiūliusi ją išbandyti su draugais, taip pat sėkmingai pasieksiu tikslą plačiau supažindinti aplinkinius su tuo, kas gi paslaptingo vyksta jaunimo projektuose.

O paslaptingai atrodo tik tai, kam trūksta įvardijimo. Tad šiuose mokymų kursuose ypatingą dėmesį skyrėme aptarimams ir patirties dalijimuisi – drauge nusprendėme, kad pavyzdžiai iš įvairių projektų leidžia geriau pažinti organizacijų veiklas bei sukuria tinkamą terpę naujų projektų gimimui. Taip pat turėjome „Erasmus+“ programos pristatymą, kuris įvyko grupei skilus į dvi dalis: pradedančiųjų ir pažengusiųjų.

Pirmieji – jaunimo projektų veiklose žengiantys pradinius žingsnius žmonės – susipažino su programos naujovėmis ir sužinojo, kur ieškoti reikiamos informacijos atsiradus neaiškumams. Antrieji – patyrę jaunimo darbuotojai, savo kasdienybėje jau pradėję įgyvendinti naujus šios programos projektus – dalinosi mintimis apie atsivėrusias galimybes ir keitėsi gerosiomis praktikomis. Argi tai nėra dar vienas šaunus pavyzdys, kodėl neformalusis ugdymas skatina mokymąsi? Užuot sėdėję bendroje sesijoje ir klausydamiesi  žinomos informacijos, dalis dalyvių nusprendė, jog pasikvietę vieną iš mokymų vadovų į pagalbą gali suorganizuoti ir labiau pažengusiųjų diskusiją.

Šiuo metu didelę dalį savo laiko praleisdama akademinėje mokymo įstaigoje mokausi planuoti laiką taip, kad dalis jo būtų skirta ir savanorystei – šie mokymų kursai įkvėpė ieškoti alternatyvų savo kasdieninėms veikloms ir kryptingų būdų asmeniniam tobulėjimui. Nes juk patys įstabiausi nuotykiai nutinka būtent neformaliojo ugdymo metu.

P. S. mokymo kursų metu prie mūsų trumpam buvo prisijungusi ir miestelio merė. Ji – jauniausia politikos atstovė Švedijoje, mere tapo būdama 18 m.! Juk nuostabu matyti jaunus žmones prisiimant tokius aktyvius vaidmenis visuomenėje?