Naujienos

Marisha Korzh iš Baltarusijos pokalbio viduryje ištaria suklusti verčiantį teiginį. Jai patinka lietuvių humoro jausmas. Šie žodžiai nuskamba lyg koks oksimoronas. Būtent Lietuva jai paauglystėje atvėrė naują požiūrį į neformalųjį ugdymą, jo naudą ir reikšmę. Kaip pati sako, kiekvienas neformaliojo ugdymo atstovas turėtų atvykti į mūsų šalį, kad suprastų – taip reikia dirbti su jaunais žmonėmis. Apie darbą su jaunimu, neformalųjį ugdymą ir linksmus lietuvius ir kalbamės.

– Marisha, prisistatyk – iš kur esi, ką veiki, kokias studijas baigei?

– Esu iš Minsko. Esu jaunimo darbuotoja ir mokymų vadovė, dirbu neformaliojo ugdymo srityje. Studijavau viešuosius ryšius ir komunikaciją. Bet pasirinkau darbą, susijusį su tuo, ką dariau nuo keturiolikos metų – savanorystę. Buvau savanore jaunimo centre Minske, kuriame iki šiol dirbu. Visada žinojau, jog dirbsiu su jaunais žmonėmis, su mokymais, su neformaliuoju ugdymu. Taigi kai stojau į universitetą, rinkausi kažką platesnio, kad vėliau galėčiau tai pritaikyti.

– Taigi neformalųjį ugdymą atradai mokyklos laikais?

– Taip. Pamenu, tėtis, kuris yra vertėjas ir anglų kalbos mokytojas universitete, su savo studentais, pedagogais ir psichologais 1994 metais vyko į Vokietiją. Į jaunimo centrą, kur atliko praktiką ir kurio darbas juos sužavėjo. Grįžęs jis įkūrė savąjį jaunimo centrą. Būdamas keturiasdešimties metų, visiškai pakeitė savo gyvenimą.

Šiame centre visi manimi rūpindavosi, kviesdavo į įvairius renginius. Vėliau įsijungiau į savanorystę. Padėdavau plauti puodelius, viską valyti, dalyvauti susitikimuose, klausytis, ką jie kalba. Tiesą sakant, iš pradžių nieko nesupratau, tačiau man buvo įdomu. Vėliau po truputį įsijungiau į platesnę veiklą.

– O kas tau yra savanorystė?

– Savanorystė man yra savirealizacija. O jeigu daug ką darai savanoriškai, daug gauni atgal – galimybių ir gerų emocijų.

– Kas tau yra neformalusis ugdymas?

– Man tai yra malonumas. Manau, retas atvejis, kuomet mokytis ir rizikuoti išbandyti kažką nauja yra malonu. Nedažnai taip nutinka gyvenime.

– Kokius tris dalykus pasiekei per neformalųjį ugdymą?

– Pirma, buvimą harmonijoje su savimi. Tai, ką sakau ir darau, yra susiję. Darau dalykus, kuriais tikiu. Kartu tai harmonija ne tik su savimi, bet su pasauliu, su žmonėmis. Antra, tai jausmas, jog pakeičiau žmonių gyvenimus, motyvavau juos daryti tai, apie ką jie niekada nepagalvojo. Tai suteikia daug geros energijos. Kai žvelgiu į savo gyvenimą, džiaugiuosi savo sėkme. Manau, neformalusis ugdymas padėjo pasitikėti savimi. Išmokė dirbti su įvairiomis tarptautinėmis organizacijoms, rasti ryšį su skirtingo amžiaus, skirtingos srities žmonėmis.

– Papasakok, kaip išmokai lietuvių kalbos?

– Vykau į tarptautinius mokymus Lietuvoje. Manau, tai buvo 2003 metai. Sutikau žmones, kurie iki šiol yra geri mano draugai. Įsimylėjau jų kalbą, būdą, kaip jie dirba. Nenorėjau visa to prarasti, taigi pradėjau mokytis lietuvių kalbos. Jie pakvietė mane į jaunimo centrą „Babilonas“ Vilniuje. Ten dirbau programoje „Meno savaitė“. Programa buvo skirta klasėms ir tęsėsi penkias dienas. Moksleiviai dirbo mokymuose nuo ryto iki vakaro. Pirmą dienos pusę mokėsi bendrauti ir bendradarbiauti, spręsti klasėje iškylančius įvairius konfliktus ir panašiai. Kitą dienos pusę vykdavo susitikimai su muzikantais, aktoriais, menininkais. Jie mokė jaunimą būti kūrybiškais. Savaitės pabaigoje moksleiviai turėdavo parengti žaismingą pasirodymą ar artistišką prezentaciją apie tai, ką išmoko. Paaugliai daug kalbėdavo apie įvairius stereotipus, apie santykius klasėje, tarp mokytojų ir mokinių. O aš turėjau padėti jaunimo darbuotojams, nors mažai kas kalbėjo angliškai arba rusiškai. Taigi turėjau greitai išmokti lietuviškai.

– Ar sunku buvo?

– Tikrai taip. Bet man patinka lietuvių kalba. Ji man viena gražiausių. Galbūt ankstesniame gyvenime buvau lietuvė? Jaučiu didelę motyvaciją mokytis šios kalbos.

– O ko išmokai iš lietuvių kultūros?

– Labai mėgstu lietuvių humoro jausmą ir jų požiūrį į gyvenimą. Man atrodo, jog žmonės čia labai optimistiški, keistai pozityvūs, kažkokiu būdu turi puikų humoro jausmą, mėgaujasi savo laisve. Šią laisvę jaučiu visuose dalykuose, ką jie daro. Vertinu tai, kaip jie jaučia savo kultūrą, kalbą. Baltarusijoje kalba yra kiek suvaržyta, negalime ja kalbėti laisvai. Neturime sąlygų baltarusių kalbos mokytis mokykloje. Dauguma dalykų – televizija, knygos mokykloje – yra rusų kalba. Taigi aš kiek pavydžiu lietuviams jų galimybės kalbėti sava kalba.

– Kokie charakterio bruožai tau padeda dirbant su neformaliuoju ugdymu?

– Tai noras mokytis, tobulėti, būti atvirai. Bet tai ir sunkiausia dalis. Ypač kai darai daug dalykų, o tave supantys žmonės – šeima, vyras – neturi nieko bendra su neformaliuoju ugdymu. Jiems kartais sunku suprasti, kodėl nuolat vykstu į mokymus, į papildomus kursus. Šis pastovus mano noras ir troškimas mokytis jiems atrodo keistas. Kadangi jie daro vieną ir tą patį dalyką nuo šešių valandų ryto iki devynių vakaro. Darbas jų neįkvepia.

O mes atiduodame, aukojame daug laiko kitiems. Kai dirbi su žmonėmis, negali tiesiog sustoti šeštą valandą vakaro. Turi dirbti 24 valandas per parą. Linksmintis su jais, kalbėtis su jais per kavos pertraukėles, išmokti daug iš jų, stengtis juos priimti, stengtis išgirsti jų norus, planuoti programas taip, kad jie gautų iš to naudos. Tai atima daug energijos ir pastangų iš tavęs.

– Ar be neformaliojo ugdymo būtum tapusi tuo, kas esi?

– Ne, tikrai ne. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be neformaliojo ugdymo. Be jo gyvenimas tikrai būtų nuobodesnis, esu tuo tikra. O pats blogiausias dalykas, kuris gali nutikti žmogui – tai būti nepatenkintam tuo, ką turi.

– Vadinasi, tavo darbas – parodyti žmonėms, kad jų gyvenimai gali būti įdomūs?

– Mano darbas susijęs su pagalba žmonėms atrasti save ir kitus. Juk kiekvienas nori kažko iš kito. Nori eiti į mokyklą, nes nori mokytis. Tu niekada nesirenki, ką studijuoti, turi daryti namų darbus, kad gautum gerus pažymius. Tuomet tau reikia eiti į universitetą, nes kitu atveju negausi darbo. Tada, po universiteto, stengiesi gauti darbą, vėliau susituoki ir visi nori, kad laikytumeisi kažin kokio gyvenimo plano – standartinio visiems. Žmonėms nėra laiko pagalvoti ir suvokti, ką jie nori daryti, kokie jų sugebėjimai, kokie jų talentai. Čia kaip istorija apie mergaitę, kuri nuvyko į jaunimo mainus. Ji dirbo banke. Jai visada patiko muzika, bet ji bijojo pasirinkti tokią profesiją. Po jaunimo mainų, kurie buvo susiję su muzika ir neformaliuoju ugdymu, ji nusprendė surizikuoti – kurti ir prodiusuoti muziką, tapti dainininke. Ji tai padarė. Manau, tai gali nutikti bet kam.

Skaitykite daugiau.