Sėkmės istorija. Neformaliojo ugdymo auklėtinė Giedrė Simanauskaitė: „Man vis atrodo, jog pasaulis laukia manęs“

2013 m. lapkričio 15 d.

Kai kuriems iš mūsų kelias yra gyvenimas“, sako herojus Seano Penno filme „Atgal į gamtą“ (“Into the Wild”). Šiuos žodžius vis prisimena ir kartoja neformaliojo ugdymo auklėtinė ir keliautoja Giedrė Simanauskaitė. Jie lyg specialiai parašyti jai. Mergina pasakoja, kas ją verčia leistis į tolimus kraštus, pažinti svetimas kultūras, stebėti ir stebėtis. Tikina, prie šio troškimo prisidėjo ir neformalusis ugdymas.

– Tave vadina sėkminga neformaliojo ugdymo auklėtine. Kaip manai, kodėl?

– Matyt, todėl, kad neformaliojo ugdymo sėkla manyje ne tik sudygo, bet ir suvešėjo. Ne tik pati išaugau laisvu žmogumi, bet prisidedu ir prie kitų žmonių savęs pažinimo bei tobulėjimo. Iki šiol dalyvauju neformaliojo ugdymo veiklose, priklausau Lietuvos neformaliojo ugdymo asociacijai, organizuoju projektus, imuosi savų bei dalyvauju kitų žmonių iniciatyvose bei idėjų įgyvendinime.

– Papasakok, kaip įsitraukei į neformaliojo ugdymo veiklą?

– Pirmąją stiprią neformaliojo ugdymo patirtį įgijau Lietuvos mokinių parlamente, kur Girvydas Duoblys, kiti Pilietinių iniciatyvų centro komandos nariai bei mokiniai iš visos Lietuvos padėjo suprasti, kaip sukurti pokytį ar pačiam juo tapti. Per dvejus metus parlamente tikrai paaugau. Kitas svarbus žingsnis – mokymai „Jaunimo iniciatyvos žaliems“. Juose ir išgirdau, jog yra toks dalykas kaip neformalusis ugdymas, ten sukūrėme pirmąjį savo projektą „Jaunimo autobusą“, kuris vėliau, 2005 metais, buvo pripažintas vienu geriausių jaunimo projekto Europos Sąjungoje. Vėliau sekė įvairių idėjų įgyvendinimas, dalyvavimas kituose mokymuose, įgytos patirties perdavimas kitiems. Neformalusis ugdymas tapo ne tik „užklasine veikla, turinčia prasmę ir tikslą“, bet peraugo į įdomų darbą, kurį dirbu iki šiol.

– Girdėjome, daug keliauji. Kokias valstybes esi aplankiusi? Koks tikslas vienija tavo keliones?

– Australija, Singapūras, Jordanija, Meksika, Kambodža, Japonija, Rytų Timoras – tai tolimiausi taškai, kuriuose teko lankytis. Išties kuo daugiau aplankau šalių, kuo daugiau sutinku žmonių, tuo labiau auga troškimas dar pamatyti, dar giliau pažinti, naujų dalykų išmokti. Vertinu suteiktą galimybę ne tik keliauti, bet gyventi skirtingose kultūrose, kalbėti įvairiomis kalbomis, sutikti skirtingus matymus ir patirtis turinčius žmones. Tai praturtina ir padeda augti, suprasti kiek daug kelių yra, kuriais gali eiti.

– Šiuo metu gyveni Indonezijoje. Kaip nusprendei ten iškeliauti?

– Po jungtinių magistrantūros studijų Slovėnijoje, Švedijoje ir Ispanijoje, supratau – keisti miestus Europoje pasidarė įprasta, lyg gauti atsakymą pritaikius formulę. Dar šiek tiek buvau pradėjusi burbėti apie gyvenimą Europoje ir susikūriau iššūkį – kraustytis į kitą pasaulio galą. Pavyko gauti Indonezijos valstybės stipendiją. Ten universitete mokiausi indoneziečių kalbos, tradicinių šokių bei groti gamelanu. Tikrai, ši šalis yra vienas geriausių mano sprendimų ir patirtų iššūkių.

– Kokios patirties tau suteikė kelionės?

– Išmokė greitai ir neskausmingai prisitaikyti naujoje aplinkoje, pradėti viską nuo nulio. Kelionės paskatino mokytis kalbų, išmokė lankstumo, išugdė gebėjimą vertinti situacijas ne tik iš savo, bet ir aplinkinių žmonių perspektyvos. Padėjo tapti savarankišku žmogumi.

– O kaip prie tavo kelionių prisidėjo neformalusis ugdymas?

– Per keliones supratau, kad tiek daug tiesų slypi sutiktuose žmonėse ir patirtuose nuotykiuose bei nusivylimuose, apie kuriuos nekalbama jokiose knygose ar nedėstoma universitete. Ir toks mokymosi būdas per savąją patirtį man tapo labai patrauklus. Žmonės, sutikti projektuose, tapo kolegomis ir draugais, vieni kitus lankome, vieni iš kitų mokomės, drauge įgyvendiname idėjas. Važiavimas į užsienyje vykstančius mainus bei mokymus buvo vieni pirmųjų žingsnių už namų zonos, gyvenimas drauge su kitų kultūrų atstovais įvyko būtent neformaliojo ugdymo renginiuose ir pažadino alkį dar daugiau pažinti ir patirti. Aš įgijau drąsos keliauti, net keliauti viena. Man vis atrodo, jog pasaulis laukia manęs. Šis jausmas pagauna ir nebepaleidžia.

– Kuo tave žavi neformalusis ugdymas? Ką jis suteikė tavo asmenybei, požiūriui į gyvenimą, gyvenimo būdui?

– Neformalusis ugdymas ypatingas tuo, jog gali rinktis – ką, kaip, kodėl mokaisi. Žinių, gebėjimų ir patirčių čia įgyji bandydamas, padedamas kitų. Dažnai mokymasis vyksta per pozityvias emocijas, čia galima klysti. Neformalusis ugdymas leido suprasti, jog mokymasis vyksta nuolat. Per jį suvoki, ką ir kodėl mokaisi, bei padedi kitiems rasti atsakymus į šiuos klausimus.

– Matei daugybę valstybių. Kurios iš jų švietimo sistema tave labiausiai sužavėjo?

– Labiausiai mokytis patiko Stokholmo universitete. Dėl kitokios dėstymo metodikos nei didžiojoje dalyje Europos universitetų. Čia vienu kartu mokaisi vieną dalyką, labai į jį giliniesi, skaitai daug knygų viena tema, dalyvauji diskusijose, rašai darbus, o mėnesio pabaigoje – egzaminas, kitą mėnesį – naujas dalykas. Dar ten labai geros bibliotekos, dėstytojų ir studentų santykiai – lygiaverčiai. Tačiau studentu geriausia būti Slovėnijoje. Kurse buvome tik keturi studentai, tai suteikė laisvės diskutuoti, gilintis, klausti. Dėstytojams nebuvome tik kažin koks numeris.

Jie atsimindavo, žinodavo, kokią knygą tau sakė perskaityti. Būtinai perklausdavo, ar jau lankeisi bibliotekoje, ką naujo supratai. Atrodo, jog Slovėnija studentams sukurta valstybė, neteko girdėti, jog kur kitur būtų studentų paramos centrai ar valstybė rūpintųsi studentų gera mityba.

Be to, Slovėnija man – stebuklinga šalis, nes viskas, ką joje sugalvodavau, imdavo ir įvykdavo. Pavyzdžiui, sugalvojau, kad noriu vaidinti teatre. Po dviejų dienų prie manęs prieina kavinėje vienas žmogus ir klausia – „Tu ta mergina, kuri vaidinti nori? Ateik, poryt turim atranką“. Slovėnai labai pozityviai žiūri į užsieniečius, jie smalsūs žmonės, kaip ir lietuviai kalba 2–3 kalbomis. Šioje nedidelėje šalyje tiesiog gera būti.

Skaitykite daugiau.

|