Tiltų tarp sunkiai pasiekiamų jaunuolių ir „išorės“ statytojai

2016 m. vasario 22 d.

Viltė Žukaitė, „Žinau viską“ tinklo narė

2010 m. Europos Sąjunga išleido ekonomikos augimo ir darbų vietų kūrimo strategiją „Europa 2020“, kuri tarp svarbiausių dešimtmečio uždavinių mato užimtumo bei socialinės įtraukties didinimą. Pripažįstama, kad jaunimo nedarbas, ankstyvas iškritimas iš švietimo sistemos yra opi problema. Pagal šią strategiją, 2013 m. ES narės patvirtino „Jaunimo garantijų iniciatyvos“ programą.

Jos tikslas – kad jaunesni nei 25 m. jaunuoliai per keturis mėnesius nuo studijų baigimo ar darbo netekimo gautų pasiūlymą tęsti studijas, atlikti praktiką ar gautų darbo pasiūlymą, atitinkantį jo poreikius ir išsilavinimą. 2015 m. gruodžio 8–9 d. Vilniuje vyko tarptautinė konferencija, skirta aptarti atvirojo darbo su jaunimu įtaką įgyvendinant jaunimo garantijas.

Neatsitiktinai žvalgomasi į atvirą darbą su jaunimu, kadangi tai yra ugdomojo pobūdžio veikla, kuri koncentruota į jaunų žmonių individualius poreikius, siekia užtikrinti prasmingą ir kupiną saviraiškos laisvalaikį, asmeninį tobulėjimą. Taip pat kuria saugią erdvę ir padeda įveikti gyvenimo iššūkius mažiau galimybių turintiems jaunuoliams.

Pagrindinis tokio darbo principas yra jaunuolio savanoriškumas – veikloje dalyvauti nėra privaloma, jaunuolis dalyvauja tiek, kiek nori ir kada nori. Taip pat visas darbas yra labiau orientuotas į procesą – priešingai nei mokykloje ar universitete, kur per tam tikrą laiką reikia išmokti ir už tai atsiskaityti. Atvirasis darbas vykdomas atviruose jaunimo centruose bei atvirose jaunimo erdvėse.

Specialų, dažniausiai pedagogikos, psichologijos arba socialinio darbo, pasirengimą turintys jaunimo darbuotojai dirba su jaunuoliais ne tik centruose ar erdvėse, bet ir gatvėje, tam tikrose jaunimo susibūrimo vietose, kur renkasi ir „iš sistemos iškritęs“ jaunimas ar vaikai. Tokiu atveju jaunimo darbuotojas, kaip būnantis nuolat šalia, kaip „vienas iš mūsų“, tampa tarsi tilto statytoju tarp sunkiai pasiekiamų jaunuolių ir „išorės“ – tam tikrų įstaigų, institucijų, visuomenės. Tad iš tiesų atviras darbas su jaunimu iš esmės gali turėti teigiamą poveikį sprendžiant jaunų žmonių užimtumo problemą ir įgyvendinant „Jaunimo garantijas“, todėl Lietuvoje reikia jį skatinti ir plėsti.

Kiek šioje srityje jau yra nuveikta ir ką galima dar nuveikti?

Vakarų Europoje, visų pirma Vokietijoje, atvirojo darbo su jaunimu tradicijos siekia XIX a. pabaigą – XX a. pradžią. Tuo tarpu Lietuvoje šis darbo būdas pradėjo tvirtintis tik nuo 2005 m. Jaunimo reikalų departamento svetainėje nurodoma, kad 2013 m. finansuotos 12 atvirų jaunimo centrų veiklos. 13 įstaigų bei organizacijų tais pačiais metais gavo finansavimą pagal Atvirų jaunimo erdvių veiklos finansavimo konkursą. Aktualesnių duomenų nepavyko rasti, tačiau ką sako šie skaičiai?

Palyginimui galima pasitelkti kaimynę Estiją, kurios atstovės dalyvavo konferencijoje. 2001 m. įkurta Estijos atvirų jaunimo centrų asociacija (angl. „Association of Estonian Open Youth Centres“) yra skėtinė nevyriausybinė organizacija, vienijanti atvirus jaunimo centrus skirtingose Estijos vietovėse ir remianti bei atstovaujanti jų veikloms. Šiandien šioje šalyje yra 240 jaunimo centrų, iš kurių pusė priklauso minėtai asociacijai. Asociacija atlieka svarbius uždavinius, be kurių atviro darbo su jaunimu nebūtų galima plėtoti ir gerinti. Ji padeda kurti naujus centrus, atstovauja jaunimo darbuotojams, konsultuoja juos bei jaunimo organizacijas, dirba su savivaldybėmis, organizuoja seminarus ir idėjų dirbtuves, skatina, vykdo ir koordinuoja valstybinius bei tarptautinius projektus, yra valstybės, savivaldybių, fondų, aukštųjų mokyklų institucinis partneris jaunimo politikoje.

Asociacijos vadovė Heidi Paabort pabrėžė, kad sėkmingą jaunimo politiką Estijoje užtikrina tvirtas bendradarbiavimas tarp sektorių bei tarpžinybinis bendradarbiavimas. Neabejotinai lobizmo reikia ir Lietuvoje. Be to, darbo sėkmingumui užtikrinti bei statistiniais sumetimais Estijoje naudojama duomenų bazė „Logbook“, kurioje pirmąkart į bet kokį atvirą jaunimo centrą atėjęs jaunuolis užsiregistruoja.

Duomenų bazė dviejų lygių – vienas matomas jaunuoliui, kitas – jaunimo darbuotojui. Šios programos tikslas – padaryti darbą efektyvesnį, matant, iš kur jaunuolis atėjęs, kokia jo ankstesnė aplinka ir patirtis, su kokiais sunkumais jis susiduria. Tai palengvina darbą, jei jaunuolis nusprendžia lankytis kitame centre – naujas jaunimo darbuotojas gali iškart susipažinti su tuo, kas jau nuveikta. Pati mintis atrodo labai praktiška ir gera, tačiau nori nenori iškyla klausimas apie asmens duomenų saugumą.

Kita vertus, grįžtant prie Lietuvos, kaip matyti iš JRD duomenų, atvirasis darbas su jaunimu daugiausiai vykdomas miestuose, tuo tarpu kaimo vietovių jaunuoliams kol kas prieinamas tik mobilusis atviras darbas (tai reiškia, kad jaunimo darbuotojas atvyksta pas juos kas tam tikrą laiką). Mobilųjį atvirą darbą regionuose būtina skatinti dėl kelių priežasčių. Visų pirma dėl pačių jaunuolių, tačiau taip pat tai yra ir būdas vietos bendruomenių gyvenimo kokybei gerinti, bendruomeniškumui skatinti, vietos bendruomenės bendradarbiavimui su savivaldybės jaunimo reikalų koordinatoriumi plėtoti.

Kaip rodo Rietavo savivaldybės jaunimo reikalų koordinatoriaus Egidijaus Griciaus pavyzdys, mobilusis darbas yra gerokai daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tai ir neformalusis ugdymas, ir kontaktų mezgimas, ir informacijos sklaida, ir laisvalaikio užimtumas, ir kompetencijų įgijimas, ir socialinė įtrauktis. Be to, įsitraukia ne tik kaimo vietovių, bet ir, šiuo atveju, Rietavo jaunimas, kuris savanoriškais pagrindais vyksta kartu su koordinatoriumi, tad išlošia visi. Vienintelis minusas yra tas, kad tokios veiklos yra projektinės ir vyksta tol, kol vyksta projektas. Pasibaigus projektui (kitaip tariant, finansavimui) lieka klausimas, ką su visu įdirbiu daryti, kaip jo neprarasti. Tad akivaizdu, kad tokio pobūdžio veikla turėtų būti nuolatos finansuojama.

Dar atskira, sudėtinga tema yra NEET – niekur nesimokantis, nedirbantis, mokymuose nedalyvaujantis – jaunimas. Tai jau yra padarinys, išspręsti jį sunku, tam reikia daug lėšų, „atkritimo“ rizika didelė, kadangi su tokiais jaunuoliais dirbama ribotą laiką, tačiau iš tiesų, viena vertus, keli mėnesiai, kuriuos nycai geriausiu atveju praleidžia kažkokioje programoje, yra nepakankami trūkstamoms socialinėms ir kitoms kompetencijoms įgyti. Kita vertus, jiems reikia nuolatinio palaikymo ir baigus dalyvauti programoje, kitaip visas pasiektas įdirbis eina veltui. Neabejotinai paprasčiau yra užkirsti kažkam kelią, negu spręsti padarinius, kitaip tariant – atvirasis darbas su jaunimu turi būti prevencinis.

Taigi, nors atviras darbas su jaunimu yra labai reikalingas ir prasmingas, taip pat galintis svariai prisidėti prie jaunimo užimtumo didinimo, tačiau, kaip matyti, anksčiau ar vėliau vis grįžtama prie to paties klausimo – finansavimas. Dera prisiminti, kad šykštuolis moka du kartus.

|